Didelis vaikas ar informuotas kolekcininkas?

Aš kaip ir dauguma jūsų, man patinka pabūti parduotuvių žaislų praėjime. Aš ten jaučiuosi lengvai, savo stichijoje. Atrandu ten visas šias naujoves, kurios vis dar kelia norą, ir stebiuosi gamintojų išradingumu šioje nuolat besivystančioje srityje.

Tačiau pastebėjau ir keistą savo reakciją: daugumai prekių ženklų atrodau kaip vaikas, norintis žaisti, tvarkyti, atgaivinti šiuos žaislus. Kai atvažiuoju priešais LEGO skyrių, mano žvilgsnis pasikeičia. Spoksau į kiekvieną dėžę su skirtingu jausmu, tarsi juos vertinčiau kitaip, tarsi staiga tapčiau pastabesnė, labiau susirūpinusi, mažiau žaisminga ...

Šis požiūrio pasikeitimas mane visada stebina. Man patinka žaisti su savo LEGO, matyti, kaip sūnus surenka rinkinį, išrado laivą, purto dėžę, kad įvertintų jo turinio tankį ... Bet aš taip pat visada atsargesnis su savo LEGO, nei su kitais žaislais, kurie užpildo kambarius. mano vaikų.

Kelias savo kolekcijos plastikines plytas ar minifigas vertinu labiau nei jauniausio „Žmogaus-voro“ figūrėlė ar vyresnio amžiaus mylimos verpimo viršūnės. Net jiems kartais sunku suprasti pagarbą, kurią skiriu LEGO savo kolekcijoje, nes juk jiems jie yra tiesiog žaislai, kaip ir bet kurie kiti. Jiems sunku suprasti, kodėl man rūpi instrukcijų bukletai ar kodėl aš stengiuosi nepažeisti dėžės, ypač kai išmetus be kompleksų kitų žaislų pakuotes, kartais daug brangesnes, po karščiavimo išpakavimo Kalėdų rytą. ..

Šis keistas elgesys manęs netrikdo. Tai kartais sukrečia, atsižvelgiant į visus dalykus, į mano aplinką, tačiau visada randu pagrįstą paaiškinimą, kuris pateisintų mano santykius su LEGO. 

Skirtingai nei daugelis AFOL šiandien, aš turiu labai mažai vaikystės prisiminimų, susijusių su LEGO. Jau tada šis žaislas jau buvo labai brangus, o LEGO pirkimas buvo prabanga, kurią ne visi tėvai galėjo sau leisti. 

Aš netapau AFOL iš nostalgijos, neturiu daug ką pasakyti apie savo vaikystę su LEGO ir nesijaučiau patyrusi Tamsusis amžius, šis nuosmukis, kurio metu LEGO gerbėjai apgauna savo mėgstamą žaislą.

Visa tai tikriausiai paaiškina mano dabartinius santykius su LEGO: savotiškas dvilypumas tarp noro žaisti ir aistros kolekcionuoti. Norite sužinoti šį malonų pirštų skausmo pojūtį, kai dirbote per daug plytų, bet taip pat ieškoti senesnių rinkinių, kad užbaigtumėte kolekciją, kuri jau užima per daug vietos. 

Neprisimenu, kaip vaikystėje žaidžiau LEGO, bet prisiminčiau, kaip suaugęs kompensavau prarastą laiką.

Ir tu ? koks tavo santykis su lego? Žaidėjai, kolekcionieriai, dizaineriai, nostalgiški, kokia šių plastiko gabaliukų vertė jūsų akyse?