„LEGO Movie 2“: per daug pranešimų užmuša pranešimą

Aš nuėjau žiūrėti „LEGO Movie 2“. Aš ką tik išėjau iš kino teatro ir norėčiau reaguoti karštas (be spoilerių), kad ne per daug idealizuočiau laiką, per kurį praeina animacinis filmas, kuris galiausiai yra labai teisingas, bet nepaliks man ilgalaikio atmintis. Taigi, pateikiame keletą labai asmeniškų filmo įspūdžių.

Pirmiausia dėl formos: ji labai netvarkinga ir tu šiek tiek pasimesi, kai tik palieki Apocalypseburg. Istorinė kelionė po piktų ateivių DUPLO įsiveržimo yra išmarginta mažai įdomiomis dainomis, kurios laisvai pritaikytos prancūzų kalba ir kuri reguliariai traukė žiovulį kambaryje esantiems vaikams. Nepaisant bendros filmo gijos, scenarijus atrodo išties sujauktas ir neatsiejamas po pirmojo pusvalandžio.

Net filmo veikėjai reguliariai parodo savo susierzinimą dėl to, kad tenka iškęsti muzikinius intarpus, kurie pakaitomis keičiasi muzikinių komedijų dainų ar sirupingos RNB melodijomis. Garantuota, kad nė viena iš šių dainų niekada netaps hitais Viskas yra nuostabu (Viskas labai nuostabu) jo dienomis. Tačiau „LEGO Movie 2“ nėra miuziklas, o įvairūs „klipai“ galų gale yra skirti tik daugybei antrinių personažų, kurie neturėtų ką veikti be šio preteksto.

Vizualiai tai yra pirmosios dalies lygiu, vis dar įspūdinga skaitmeninė plytų ir minifigūrų reprodukcija. Pirštų atspaudai, įbrėžimai, detalių susidėvėjimas, viskas yra, mes tuo tikime. Be to, šioje antrojoje dalyje mes nestatome daug, o veikėjai didžiąją laiko dalį praleidžia daiktų naikinimui. Pirmą kartą matomos vizualiai įspūdingos surinkimo ir transformavimo sekos čia gana retos. Nenuostabu, kad pirmas pusvalandis išlieka mėgstamiausias mano lydimų vaikų. Apokalipsė, teismai, veiksmai, tai veikia.

Iš esmės: „Warner“ neabejotinai norėjo įsitikinti, kad joks vestibiulis negalės kritikuoti filmo temos, o studija gausiai patiekia sriubą visiems, kad išgelbėtų save nuo galimo blogo šurmulio. Tolerancija, skirtumų priėmimas, seksizmas, feminizmas, savivertė ir t.t ... viskas eina ir viskas maišoma. Beveik kiekvienas keitimasis tarp veikėjų yra nutrauktas moralizuojančiais dialogais ir dainos nelieka nuošalyje. Retos tikros filme esančios gagės paskęsta šiose nesibaigiančiose tiradose ir atvirai juoktis tampa sunku.

Dėl lenktynių nė vienas iš šių pranešimų neturi jokios realios įtakos žiūrovui, bet kokiu atveju, ne mažiems vaikams, kuriuos lydėjau, kurie, praėjus pirmam pusvalandžiui, pripažįsta, kad jiems šiek tiek nuobodu. Jie buvo atėję pamatyti likusios pirmosios dalies, kurioje gausu veiksmo scenų ir kamščių, kurie pataikė į ženklą, jie palieka šiek tiek nusivylę ir tikrai neprisimena jokio įspūdingo gago ar konkretaus choro. Net Emmetas tapo erzinančiu personažu.

Rexo Dangervesto (prancūziškai „Rex Danger“ ...) atvykimas, jo atsipalaidavimas, nuoširdumas ir apgaulės leidžia bent laikinai rasti naują herojų, ne tokį linksmą nei Emmetas ir mažiau erzinantį nei Betmenas, kuris čia verčia ne daug . Galų gale vaikai, kuriuos lydėjau, iš esmės paskyrė Reksą savo mėgstamiausiu personažu, net nepaisydami filmo scenarijaus sukūrimų ...

„Cool-Tag“ atvirai paskerdė TAL, kuris pasakoja savo puikias filosofines tiradas kaip CM2 studentas, o veikėjas nuo pat pradžių praranda bet kokį patikimumą. Kiekvienas turi savo darbą, net jei suprantu, kad filmas turi būti parduotas, pakviečiant kelis pagrindinius filmo dalyvius, kad jis būtų reklamuojamas.

Benny čia yra priskirtas antrinio personažo kategorijai, nesugebantis nieko kito, kaip kvailai pakartoti savo įprastą triuką (kosminį laivą, kosminį laivą ir kt.), Dėl kurio šis personažas, mielas pirmoje dalyje, tampa beveik nepakeliamas šiame antrame opuse.

„Unikitty“ / „Ultrakatty“ yra tikroji pirmosios dalies žvaigždė, „Warner“ ir „LEGO“, mano manymu, be didelio skonio sugebėjo išryškinti šį personažą ir suteikti jam pelnytą vietą šiame tęsinyje. Blogai, kad įvairiaspalvis vienaragis po labai sėkmingų scenų greitai išnyksta fone.

Warneris taip pat į filmą įvedė visas licencijas šiek tiek to momento (kurio teises turi studija) su daugybės veikėjų, transporto priemonių ir kitų objektų iš skirtingų visatų blykstėmis, kurių jauniausi nežino, bet kurie leidžia tėvams likti budrus. „Justice League“, Gandalfo ar Ozo burtininko personažų pašonėje, tikras didelis akibrokštas suaugusiesiems yra gana netikėtas, tačiau jis pataiko į tašką.

Šioje antrojoje dalyje sąveika tarp realaus pasaulio ir žaislų yra gausesnė. Logiška, kad nustebęs pirmojo opuso žingsnis, reikėjo tęsti istoriją integruojant šį parametrą. „Tikrųjų“ aktorių žaidimas yra vėlyvos popietės komiksų lygyje. Dviejų vaikų motinai bus įteiktas Oskaras, kurį režisierius priverčia (blogai) suvaidinti THE LEGO plytų pasikartojantį šleifą ir net tai daryti du kartus, jei vaikas, lydintis savo vaikus į kiną, nesupranta. Jis peržaidžiamas, blogai suvaidintas, blogai vedamas.

Trumpai tariant, „The LEGO Movie 2“ yra neabejotinai gera pramoga LEGO gerbėjams - jauniems ir seniems, kurie neišvengiamai bus nuolaidūs. Blogai, kad Warneris jaučiasi priverstas primesti mums per daug kalbų filmą, kurio žinutė pasimeta viduryje nuobodžių muzikinių sekų ir laisvai suformatuotų dialogų vaikams.

Kalbant apie išvestinius produktus, tai įprasta: parduodami rinkiniai išnaudoja viską, kas vyksta ekrane, net pusę sekundės. Tam tikrų klubų žvaigždės nebūtinai yra filmo žvaigždės ...

Jei jau matėte filmą, nedvejodami pateikite savo įspūdžius komentaruose (be spoilerių prašome). Priešingu atveju eikite pažiūrėti ir apsispręskite patys. Nuomonių bus tiek, kiek žiūrovų.